Laisvalaikis

erotines prekes

Ką manote apie erotines prekes

erotines prekesKažkada tai buvo naujiena, dabar erotines preke žino daug kas, kai kas ir išbando. Visgi įdomu, ką žmonės mano apie tokius dalykus, kurie yra skirti tikrai ne kiekvienam.

Vilma iš Kauno

Mano laikais erotines prekes taip pat būdavo. Tik nebuvo jos taip vadinamos, ir net tai mes traktuodavome ne kaip prekes. Tiesiog būdavo visokie dalykai, kuriuos žmonės patys savarankiškai naudodavo savo namuose. Tai nebuvo nei kažkaip labai išreklamuota, gal būdavo daugiau to privatumo, visas erotines smulkmenas žmonės dažniau pasilikdavo sau, nei atskleisdavo kitiems. Dabar aišku matau, kad tokius dalykus kaip erotines prekes, žmonės ir reklamuoja visur mieste bet kada, kada tik įmanoma jas pamatyti. Be to, žmonės apskritai linkę labai daug ir kalbėti apie tai. Nematau tame kažko blogo, juk seksas vis tiek yra mūsų visų gyvenime. Tik man gal asmeniškai yra įdomiau, kai erotines, intymias smulkmenas žmonės labiau pasilaiko sau patiems, o ne demonstruoja visiems iš eilės. Bet gal naujoji karta yra kitokia, gal juos kaip tik labiau veža matyti viešai ir tas prekes, ir tuos visus žaisliukus.

Jurga iš Vilniaus

Manau, kad erotines prekes dabar galima įsigyti labai patogiai. Užsisakai internetu, kurjeriai pristato, net ant dėžės nebūna parašyta, ką užsisakai. Gali kad ir į darbą atnešti – bendradarbiai galvos, kad puodų rinkinį užsisakiau. Tačiau kai kurie žmonės nejaučia tos ribos ir, pavyzdžiui, labai daug reiškiasi socialiniuose tinkluose. Tarkime yra socialinio tinklo paskyra, kurią valdo erotinės prekės, kažkokia parduotuvė. Tai būtinai atsiras žmonės, kurie nemokės saugoti savo privatumo, ir internete dalinsis visomis nuogų mergų, intymiomis nuotraukomis su apatiniu trikotažu. Būna skelbiami tokie konkursai, pavyzdžiui, kelnaitėms laimėti, ar kažkokios kitos erotines prekes moterims gali būti siūlomos. Tada merginos dalijasi savo sienoje tomis nuotraukomis, tai atrodo apgailėtinai, turiu kelias drauges, kurios taip elgiasi. Atrodo, nors imk ir nupirk joms tą liemenėlę, jeigu jau taip neturi, ką veikti. Erotines prekes vyrams rečiau kada yra taip reklamuojamos socialiniuose tinkluose, bet merginos su savo apatiniu trikotažu tikrai labai perdeda, o juo labiau su sekso žaisliukais. Manau, reikia gerbti savo įvaizdį, ir internete taip nesielgti.

Tomas iš Panevėžio

Net nežinau. Gal erotines prekes Akropolyje pirkti ir nenorėčiau. Bet internetu užsisakyti – kodėl gi ne? Visgi manau, kad tam, kad seksas, artimi santykiai būtų džiaugsmingi, kupini gerų, o ne blogų akimirkų, mes visi turime pasistengti saugoti tai, kas privatu. Atriboti intymius dalykus nuo kasdienės buities, nesumaišyti jų. Todėl erotines prekes poroms turi būti kažkas slapto, privataus, ne kiekvieno nosiai, ne kiekvieno žinioms. Manau, erotines prekes Druskininkuose ar bet kuriame kitame mažame mieste tikrai galima gauti, tik reikia nepamiršti jų užsisakyti. Jeigu norėsite visko tiesiog šiaip, be jokio užsakymo, eisite pirksite prekybos centre – kiekvienas matys. Bet kai užsisakome internetu, tada erotines prekes Utenoje, Prienuose ar Vienyje, bet kur gali greitai atsirasti. Man labiausiai patinka seksualus apatinis trikotažas, nes tai labai gražu ir tikrai papuošia moterį. Pats niekada turbūt nedėvėčiau to trikotažo, kurį dėvi reklamose vyrai, nes manau, kad vyras turi būti vyriškas ir mažiau puoštis. Tačiau norėčiau, kad moteris gražiai puoštųsi. Kažkokių aštresnių pojūčių man nereikia, visokių antrankių ir grandinių, čia jau skonio reikalas, manau.

lošimai

Kaip lošimai internete pakeitė mano gyvenimą

lošimaiSveiki, aš esu lošėjas. Vardo nesakysiu, nes saugumas man svarbu. Interneto kazino esu laimėjęs daugiau nei 100 000 eurų per metus, tad suprantate, kad stengiuosi likti anonimiškas. Noriu papasakoti savo istoriją, kuri daug kam gali pasirodyti pažįstama, o kartu ir įkvepianti.

Pradėjau lošti internete dar studijų metais. Tai buvo vienas iš seniausių kazino internete. Kartais iki šiol ten palošiu – nepamiršau savo „Alma mater“. Taip, šiuo lotynišku pavadinimu dažniausiai vadinama mokykla ar universitetas. Deja, mano universitetas tiek neišmokė ir nesuteikė gyvenimiškos patirties, kiek azartinių lošimų pasaulis.

Iš pradžių lošti buvo gana baisu. Savi pinigai buvo gana nedideli, tačiau sugebėjau įsidėti į kazino internete sąskaitą pirmuosius 50 litų (14,50 euro). Saugojau tuos pinigėlius, kaip višta kiaušinius. Lošiau mažuose statymuose. Kartą pasisekė lošimo automatuose ir įdėtą pinigų sumą pasidvigubinau. Taip prasidėjo stulbinanti mano lošėjo karjera. Statymai didėjo, pinigų daugėjo. Net nepastebėjau, kaip namuose (juos nuomojau, nes tėvai gyvena kitame mieste) atsirado naujas kompiuteris, naujas televizorius. Rūbus pirkti norėjau tik Akropolyje, net pamiršau kelią į turgų, kuriame apsipirkinėjo mano bendraamžiai.

Studijos sekėsi sunkiai. Neturėjau motyvacijos. Specialybė nebuvo labai perspektyvi, tad pradėjau naudotis mokslo darbų rašytojų paslaugomis. Juk kursinį galima nusipirkti už 2000 litų! Kam man mokytis? Geriau pasėdėsiu kazino internete ir palošiu!

Taip užbaigiau mokslus ir staiga viskas pasikeitė. Reikėjo kažką daryti su karjera, su savo socialiniu gyvenimu. Visi mano draugai turėjo darbus, savo antras puses, o aš neturėjau nieko. Net šuns. Mano draugai ėjo į darbą, o susitikę skundėsi savo viršininkais, apkalbinėjo bendradarbius. Visi turėjo apie ką pasikalbėti, o aš visko klausiausi nuošalyje. Draugai žinojo mano aistrą, kai kurie buvo bandę lošti seniau. Jie draugiškai traukdavo mane per dantį – ar jau išlošiau milijoną, ar dar ne?.. Su laiku pamačiau, kad mes neturime, apie ką kalbėti. Draugai pradėjo manęs nebekviesti net į savo gimtadienius, kuriuos kadaise taip šauniai švęsdavome visi kartu. Jų Facebook paskyrose mačiau, kaip jie linksminasi, susilaukia pirmųjų vaikų. O aš buvau vis dar vienas. Man sunkiai sekėsi susirasti merginų ilgesniems santykiams. Jos, pamačiusios, kuo užsiimu, greitai pabėgdavo, net jei ir atvirai pasikalbėdavome, joms ne kartą aiškindavau, kad toks mano darbas…

Aplinkiniai siūlė apsilankyti pas anoniminius lošėjus. Nuėjau į vieną susitikimą. Jie beviltiški. Aš – ne. Aš viską turėjau savo rankose, viską kontroliavau. Mano tėvas susirgo sunkia liga ir po kelių mėnesių jo netekau. Rūpinausi jo laidotuvėmis – pinigų negailėjau niekam. Mama vėliau sakė, kad nereikėjo taip išlaidauti, nes mirusiems jau nieko nereikia, geriau tuos pinigus būčiau atidavęs gyviems. Nuoširdžiai pasikalbėjome su mama, papasakojau, koks mano pasaulis, kuo gyvenu. Juk galiu sau leisti viską. Ji man nepamokslavo, kad vieną dieną prasilošiu. Finansiniai nuopuoliai manęs nestebino, nes ne kartą mėnesį esu baigęs neigiamu balansu (daugiau pralošiau, nei išlošiau), tačiau tas nuopuolis bendravimo srityje mane varė iš proto.

Sutikau vieną merginą. Ji lošdavo kartu su manimi. Jai neblogai sekėsi, tačiau finansais mes nebuvome niekaip susiję. Po kurio laiko ji pradėjo mane visur vežiotis. Beveik kas savaitgalį važiuodavome pas ją į sodybą, ji labai susidraugavo su mano mama, kurią pradėjau matyti dažniau. Dažnai vykdome atostogų į Egiptą, Italiją, Tailandą ir kitas lietuvių pamėgtas šalis. Kelionės išlaidos mums buvo niekinės – vos kelių valandų „darbas“ internetiniame kazino.

Dabar sukūriau šeimą, laukiame antros atžalos. Esu konsultantas vienoje elektroninėje parduotuvėje. Turiu padėkoti savo žmonai, kad prieš keletą metų ji po truputėlį, neįkyriai mane atsikovojo iš lošimų pasaulio. Abu palošiame iki šiol, kai užmigdome savo dukrytę ir per televizorių nieko įdomaus nerodo. Tačiau darome tai su protu.

Gyvenime svarbiausias yra bendravimas su žmonėmis, o ne su elektroniniu krupje, kuris dar ne visuose kazino žaidimuose yra. Jei bendravimo nėra, tampi vienišas. O su vienatve prarandi gyvenimo džiaugsmą. Man džiaugsmą atnešė mano mylima moteris, ne šimtai tūkstančių, kuriuos esu išlošęs internetu.

Tokia mano gyvenimo istorija. Su laiminga pabaiga. Jei esate prisiekęs lošėjas, žinokite, kad laimingą pabaigą galite susikurti patys. Ir nebūtina atsisakyti savo aistros…