Lietuvos švietimo sistema šiuo metu išgyvena esminių transformacijų laikotarpį, tačiau po skambiomis reformų antraštėmis slepiasi opi kasdienybė. Kol didmiesčių gimnazijos kovoja dėl reitingų viršūnių, provincijos ugdymo įstaigos susiduria su kur kas egzistenciškesniu klausimu: kas stovės prieš klasę rugsėjo 1-ąją? Šiandien regiono naujienos vis dažniau mirga ne tik nuo pranešimų apie pasiekimus, bet ir nuo atvirų darbo skelbimų, kuriuose mokytojams siūlomos neeilinės privilegijos – nuo tarnybinių automobilių iki solidžių vienkartinių išmokų.

Statistika – skaičiai, verčiantys sunerimti

Mokytojų trūkumas Lietuvoje nebėra tik prognozė – tai faktas, kurį pagrindžia skaičiai. Remiantis Švietimo valdymo informacinės sistemos (ŠVIS) duomenimis, 2024–2025 mokslo metų pradžioje šalyje trūko daugiau nei 600 mokytojų, o didžiausia šio trūkumo koncentracija stebima būtent rajonų savivaldybėse.

Ypač kritinė situacija susiklostė su gamtos mokslų ir tiksliųjų mokslų specialistais:

• Matematika: maždaug 25 % regionų mokyklų matematikos pamokas veda pensinio amžiaus pedagogai arba kitų dalykų specialistai, persikvalifikavę skubos tvarka.
• Fizika ir chemija: kai kuriuose rajonuose, pavyzdžiui, Skuodo ar Ignalinos, vienas fizikos mokytojas priverstas dirbti per 3–4 skirtingas mokyklas, kad užpildytų etatą ir užtikrintų programos įgyvendinimą.
• Amžiaus cenzas: statistika rodo, kad beveik 50 % Lietuvos pedagogų yra vyresni nei 50 metų. Regionuose šis rodiklis dar aukštesnis – kai kuriose kaimo vietovėse vidutinis mokytojų amžius siekia 56 metus.

Savivaldybių strategijos – kova dėl „galvų“

Suprasdamos, kad be mokytojų jų kraštas praras patrauklumą jaunoms šeimoms, savivaldybės imasi iniciatyvos. Tradicinio atlyginimo, kurį nustato valstybė, nebeužtenka, todėl regionų lyderiai kuria savas skatinimo sistemas.

Akmenės, Tauragės ar Jonavos rajonai tapo pavyzdžiais, kaip galima konkuruoti su didmiesčiais. Čia naujai atvykstantiems trūkstamų specialybių mokytojams siūlomi „motyvaciniai paketai“, kurių vertė siekia nuo 5 000 iki 30 000 eurų. Tai gali būti vienkartinė įsikūrimo išmoka, būsto nuomos kompensacija arba studijų paskolų padengimas. Kai kurios savivaldybės žengia dar toliau – siūlo pilną finansavimą magistro studijoms ar persikvalifikavimo kursams, jei specialistas įsipareigoja rajone dirbti bent penkerius metus.

Eksperto įžvalga – krizė ar galimybė?

Švietimo ekspertai pabrėžia, kad vien piniginės injekcijos problemos neišspręs. Reikia keisti požiūrį į pedagogo darbo sąlygas ir krūvį.

„Mokytojų trūkumas regionuose yra ne tik švietimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. Jei vaikas mažame miestelyje negauna kokybiško fizikos ar anglų kalbos išsilavinimo, mes užprogramuojame nelygybę visam jo gyvenimui. Sprendimas slypi ne tik išmokose, bet ir bendruomenės palaikyme, mažesnėse klasėse ir galimybėje mokytojui jaustis vertinamam vietos inteligentu,“ – teigia edukologijos mokslų daktarė Vilija Salienė.

Hibridinis mokymas ir „keliaujantys mokytojai“

Kol laukiama naujos pedagogų kartos, regionų mokyklos eksperimentuoja. Viena iš naujovių – jungtinis mokymas pasitelkiant technologijas. Jei mažoje mokykloje nėra chemijos mokytojo, mokiniai dalyvauja nuotolinėse paskaitose, kurias veda stipriausi šalies pedagogai, o vietoje esantis asistentas padeda atlikti laboratorinius darbus.

Taip pat populiarėja „keliaujančio mokytojo“ modelis. Savivaldybės kompensuoja kuro išlaidas specialistams, kurie sutinka važinėti tarp kelių gyvenviečių. Nors tai didina mokytojo nuovargį, tai kol kas lieka vienintele išeitimi norint išlaikyti mokyklų tinklą gyvą.

Bendruomenės vaidmuo – svetingumas kaip jėga

Įdomu tai, kad kai kurios jaunos šeimos, pasitraukusios iš didmiesčių į provinciją (apie ką dažnai rašo regiono naujienos), atsiveža ir pedagogo kvalifikaciją. Vietos bendruomenės stengiasi tokius žmones integruoti itin sparčiai – padeda rasti darželius vaikams, įtraukia į vietos renginius, sukuria emocinį komfortą, kurio trūksta anonimiškame didmiestyje.

Mažesnėse klasėse mokytojas gali skirti individualų dėmesį kiekvienam mokiniui. Tai tampa svariu argumentu jauniems specialistams, kurie bėga nuo didmiesčių klasių pertekliatumo ir triukšmo. Dirbti su 12 mokinių klasėje yra kokybiškai kita patirtis nei su 30, ir šis argumentas vis dažniau nusveria svarstykles regiono naudai.

Ateities prognozės – valstybės ir savivaldos partnerystė

Ilgalaikėje perspektyvoje regionų mokyklų išlikimas priklausys nuo to, ar pavyks sėkmingai įgyvendinti „Tūkstantmečio mokyklų“ programą. Jos tikslas – sukurti modernius ugdymo centrus regionuose, kurie savo įranga ir aplinka nenusileistų geriausioms Vilniaus licėjaus klasėms. Kai mokykla tampa modernia erdve su šiuolaikinėmis laboratorijomis ir poilsio zonomis, ji tampa patraukli ne tik mokiniui, bet ir darbuotojui.

Tačiau statistika lieka negailestinga: jei stojančiųjų į pedagogines studijas skaičius nedidės drastiškai, po penkerių metų regionuose galime pamatyti dar didesnę mokyklų tinklo traukimąsi. Todėl dabar kiekviena savivaldybė kovoja už savo ateitį čia ir dabar.

Mokytojų trūkumo klausimas regionuose yra sudėtingas galvosūkis, reikalaujantis ne tik finansinių resursų, bet ir kūrybiškumo bei bendruomeniškumo. Tai kova už regionų gyvybingumą. Kiekvienas naujas mokytojas, nusprendęs įsikurti mažame miestelyje, yra maža pergalė, nešanti šviesą ir viltį visai vietos bendruomenei. Regionų balsas šiuo klausimu aiškus: švietimas yra pamatas, ant kurio stovi visos kitos sritys – nuo verslo iki kultūros. Tad investicija į mokytoją šiandien yra sėkmingo regiono garantas rytoj.