Būkime atviri: kai kas nors pamini frazę „darbo sauga“, dažnam iš mūsų akyse pradeda temti. Iškart įsivaizduojame segtuvų kalnus, nuobodžius instruktažus, parašų rinkimą ir begalinį „reikia“. Tai skamba kaip biurokratijos viršūnė, sukurta tik tam, kad apsunkintų mums gyvenimą ir sulėtintų darbus. Bet ar tikrai taip? O gal po visa ta popierių krūva slypi kažkas gyvybiškai svarbaus, ką mes tiesiog praleidžiame pro akis? Šiandien mes ir pasinersime į šią temą – ar darbo sauga yra tik erzinanti prievolė, ar vis dėlto būtinybė? Pasiruoškite, nes atsakymas gali jus nustebinti.
Kas apskritai yra ta darbo sauga?
Pirmiausia, išsiaiškinkime terminus. Kai kalbame apie darbo saugą (arba oficialiau – darbuotojų saugą ir sveikatą), mes kalbame ne tik apie ryškiaspalves liemenes ir šalmus statybvietėse. Tai yra absoliučiai viskas, kas susiję su jūsų fizine, psichologine ir socialine gerove darbo vietoje.
Taip, tai apima akivaizdžius dalykus – kad ant galvos neužkristų plyta arba kad neįsipjautumėte į pirštą su aštriu įrankiu. Bet tai taip pat apima ir kur kas subtilesnius dalykus. Pavyzdžiui, ar jūsų biuro kėdė yra ergonomiška, kad po aštuonių valandų sėdėjimo jums neskaudėtų nugaros? Ar apšvietimas pakankamas, kad negadintumėte akių? Ar įmonėje yra aiškios procedūros, kaip elgtis gaisro atveju? Ir netgi – ar darbo aplinka nėra toksiška, kelianti nuolatinį stresą, kas ilgainiui veda prie perdegimo? Visa tai ir dar daugiau telpa po „darbo saugos“ skėčiu. Tai sistema, skirta užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas po darbo dienos grįžtų namo sveikas ir gyvas.
Popierių kalnai: kodėl tai atrodo kaip biurokratija?
Gerai, pripažinkime – tas biurokratinis aspektas tikrai egzistuoja. Instrukcijos, taisyklės, rizikos vertinimai, žurnalai… Atrodo, kad daugiau laiko praleidžiame pildydami popierius apie darbą, nei iš tikrųjų dirbdami. Ir tas jausmas kyla ne be reikalo. Dažnai įmonės, ypač didesnės, darbo saugą paverčia „varnelių uždėjimo“ pratimu. Jos tai daro ne todėl, kad nuoširdžiai rūpinasi Jonu ar Petru, o todėl, kad bijo baudų iš Darbo inspekcijos arba nori išvengti teisinės atsakomybės, jei kas nors nutiktų.
Kai darbo sauga tampa tik formalumu, ji praranda savo prasmę. Instruktažai skaitomi atmestinai, darbuotojai pasirašo net neskaitę, o vadovams rūpi tik tai, kad segtuve būtų reikiamas parašas. Būtent tada ir gimsta tas pasipriešinimas. Jaučiamės, kad sistema sukurta ne mums apsaugoti, o tik kontroliuoti ir apsidrausti. Tačiau ar tai reiškia, kad pati idėja yra bloga? Tikrai ne.
Būtinybė, kurią dažnai pamirštame
O dabar pažvelkime iš kitos pusės. Pamirškime popierius ir pagalvokime apie realybę. Kiekvienas nelaimingas atsitikimas darbe – tai ne tik statistinis vienetas ataskaitoje. Tai yra žmogus, kuris patyrė skausmą, galbūt ilgam prarado darbingumą, o jo šeima patyrė didžiulį stresą ir finansinius sunkumus. Būtent todėl darbo sauga yra absoliuti būtinybė.
Kaip sako ilgametis darbo saugos specialistas Mindaugas: „Žmonės dažnai mato instruktažą kaip trukdį, kol patys nesusiduria su menka trauma. Tik tada jie supranta, kad tos penkios minutės instruktažo galėjo sutaupyti penkis mėnesius reabilitacijos. Darbo sauga yra investicija į svarbiausią įmonės resursą – žmones, o ne išlaidos.“
Geros darbo saugos praktikos užtikrina, kad elektrikas, dirbantis su aukšta įtampa, žinotų visas procedūras ir naudotų tinkamas apsaugos priemones, kad jo nenukrėstų elektra. Jos užtikrina, kad programuotojas turėtų tinkamą kėdę ir monitoriaus aukštį, kad po dešimties metų nesusidurtų su lėtiniais stuburo skausmais. Jos užtikrina, kad gamybos cecho darbuotojas žinotų, kur yra avarinis išjungimo mygtukas, jei jo kolegą įtrauktų mechanizmas. Tai nėra biurokratija – tai yra elementari pagarba žmogaus gyvybei ir sveikatai.
O kur čia dedasi sertifikavimas?
Čia į žaidimą ateina kitas baisiai skambantis žodis – sertifikavimas. Jei darbo sauga yra praktika, tai sertifikavimas dažnai yra tos praktikos įrodymas. Tai gali būti dvejopa. Pirmiausia, tai gali būti darbuotojų sertifikavimas – pavyzdžiui, aukštalipio pažymėjimas, krautuvo vairuotojo teisės ar pirmosios pagalbos kursų sertifikatas. Tai yra įrodymas, kad žmogus gavo reikiamų žinių ir įgūdžių, kad galėtų saugiai atlikti konkretų darbą.
Antra, tai gali būti visos įmonės sertifikavimas. Galbūt girdėjote apie tokius dalykus kaip ISO 45001 standartas? Tai yra tarptautinis darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos standartas. Kai įmonė jį gauna, tai reiškia, kad ji ne tik sako, jog rūpinasi savo darbuotojais, bet ir turi veikiančią, audituotą sistemą, kuri tai įrodo. Tai padeda ne tik patiems darbuotojams jaustis saugiau, bet ir siunčia stiprų signalą partneriams bei klientams, kad įmonė yra atsakinga ir patikima. Taigi, sertifikavimas yra tiesiog būdas struktūrizuoti darbo saugą ir parodyti pasauliui, kad jums rūpi.
Taigi, koks tas stebinantis atsakymas?
Grįžkime prie pagrindinio klausimo: biurokratija ar būtinybė? Stebinantis atsakymas yra toks – darbo sauga yra būtinybė, kurią mes patys pavertėme biurokratija.
Problema kyla ne iš pačios darbo saugos idėjos, o iš mūsų požiūrio į ją. Kai į tai žiūrime kaip į prievolę, mes gauname biurokratiją – beprasmius popierius ir „varneles“. Bet kai įmonė ir jos darbuotojai pakeičia požiūrį ir pradeda matyti darbo saugą kaip vertybę, kaip dalį įmonės kultūros, viskas pasikeičia.
Tikroji darbo sauga nėra apie baudas ar žurnalus. Tai apie tai, kad vadovas nuoširdžiai paklausia darbuotojo, ar jam patogu dirbti, ir nusiperka jam geresnę kėdę. Tai apie tai, kad kolega primena kitam kolegai užsidėti apsauginius akinius. Tai apie tai, kad skiriame laiko pailsėti, kad išvengtume klaidų dėl nuovargio.
Galiausiai, investicija į darbo saugą atsiperka su kaupu. Mažiau nelaimingų atsitikimų reiškia mažiau prastovų. Sveikesni darbuotojai yra laimingesni ir produktyvesni. O įmonė, kuri garsėja kaip saugi vieta dirbti, pritraukia geriausius talentus. Taigi, galų gale, darbo sauga yra ne tik būtinybė norint išlikti sveikiems, bet ir protingas verslo sprendimas. Liaukimės matyti joje priešą ir pradėkime naudoti ją kaip įrankį geresnei ir saugesnei ateičiai kurti.
