Sveiki, aš esu lošėjas. Vardo nesakysiu, nes saugumas man svarbu. Interneto kazino esu laimėjęs daugiau nei 100 000 eurų per metus, tad suprantate, kad stengiuosi likti anonimiškas. Noriu papasakoti savo istoriją, kuri daug kam gali pasirodyti pažįstama, o kartu ir įkvepianti.
Pradėjau lošti internete dar studijų metais. Tai buvo vienas iš seniausių kazino internete. Kartais iki šiol ten palošiu – nepamiršau savo „Alma mater“. Taip, šiuo lotynišku pavadinimu dažniausiai vadinama mokykla ar universitetas. Deja, mano universitetas tiek neišmokė ir nesuteikė gyvenimiškos patirties, kiek azartinių lošimų pasaulis.
Iš pradžių lošti buvo gana baisu. Savi pinigai buvo gana nedideli, tačiau sugebėjau įsidėti į kazino internete sąskaitą pirmuosius 50 litų (14,50 euro). Saugojau tuos pinigėlius, kaip višta kiaušinius. Lošiau mažuose statymuose. Kartą pasisekė lošimo automatuose ir įdėtą pinigų sumą pasidvigubinau. Taip prasidėjo stulbinanti mano lošėjo karjera. Statymai didėjo, pinigų daugėjo. Net nepastebėjau, kaip namuose (juos nuomojau, nes tėvai gyvena kitame mieste) atsirado naujas kompiuteris, naujas televizorius. Rūbus pirkti norėjau tik Akropolyje, net pamiršau kelią į turgų, kuriame apsipirkinėjo mano bendraamžiai.
Studijos sekėsi sunkiai. Neturėjau motyvacijos. Specialybė nebuvo labai perspektyvi, tad pradėjau naudotis mokslo darbų rašytojų paslaugomis. Juk kursinį galima nusipirkti už 2000 litų! Kam man mokytis? Geriau pasėdėsiu kazino internete ir palošiu!
Taip užbaigiau mokslus ir staiga viskas pasikeitė. Reikėjo kažką daryti su karjera, su savo socialiniu gyvenimu. Visi mano draugai turėjo darbus, savo antras puses, o aš neturėjau nieko. Net šuns. Mano draugai ėjo į darbą, o susitikę skundėsi savo viršininkais, apkalbinėjo bendradarbius. Visi turėjo apie ką pasikalbėti, o aš visko klausiausi nuošalyje. Draugai žinojo mano aistrą, kai kurie buvo bandę lošti seniau. Jie draugiškai traukdavo mane per dantį – ar jau išlošiau milijoną, ar dar ne?.. Su laiku pamačiau, kad mes neturime, apie ką kalbėti. Draugai pradėjo manęs nebekviesti net į savo gimtadienius, kuriuos kadaise taip šauniai švęsdavome visi kartu. Jų Facebook paskyrose mačiau, kaip jie linksminasi, susilaukia pirmųjų vaikų. O aš buvau vis dar vienas. Man sunkiai sekėsi susirasti merginų ilgesniems santykiams. Jos, pamačiusios, kuo užsiimu, greitai pabėgdavo, net jei ir atvirai pasikalbėdavome, joms ne kartą aiškindavau, kad toks mano darbas…
Aplinkiniai siūlė apsilankyti pas anoniminius lošėjus. Nuėjau į vieną susitikimą. Jie beviltiški. Aš – ne. Aš viską turėjau savo rankose, viską kontroliavau. Mano tėvas susirgo sunkia liga ir po kelių mėnesių jo netekau. Rūpinausi jo laidotuvėmis – pinigų negailėjau niekam. Mama vėliau sakė, kad nereikėjo taip išlaidauti, nes mirusiems jau nieko nereikia, geriau tuos pinigus būčiau atidavęs gyviems. Nuoširdžiai pasikalbėjome su mama, papasakojau, koks mano pasaulis, kuo gyvenu. Juk galiu sau leisti viską. Ji man nepamokslavo, kad vieną dieną prasilošiu. Finansiniai nuopuoliai manęs nestebino, nes ne kartą mėnesį esu baigęs neigiamu balansu (daugiau pralošiau, nei išlošiau), tačiau tas nuopuolis bendravimo srityje mane varė iš proto.
Sutikau vieną merginą. Ji lošdavo kartu su manimi. Jai neblogai sekėsi, tačiau finansais mes nebuvome niekaip susiję. Po kurio laiko ji pradėjo mane visur vežiotis. Beveik kas savaitgalį važiuodavome pas ją į sodybą, ji labai susidraugavo su mano mama, kurią pradėjau matyti dažniau. Dažnai vykdome atostogų į Egiptą, Italiją, Tailandą ir kitas lietuvių pamėgtas šalis. Kelionės išlaidos mums buvo niekinės – vos kelių valandų „darbas“ internetiniame kazino.
Dabar sukūriau šeimą, laukiame antros atžalos. Esu konsultantas vienoje elektroninėje parduotuvėje. Turiu padėkoti savo žmonai, kad prieš keletą metų ji po truputėlį, neįkyriai mane atsikovojo iš lošimų pasaulio. Abu palošiame iki šiol, kai užmigdome savo dukrytę ir per televizorių nieko įdomaus nerodo. Tačiau darome tai su protu.
Gyvenime svarbiausias yra bendravimas su žmonėmis, o ne su elektroniniu krupje, kuris dar ne visuose kazino žaidimuose yra. Jei bendravimo nėra, tampi vienišas. O su vienatve prarandi gyvenimo džiaugsmą. Man džiaugsmą atnešė mano mylima moteris, ne šimtai tūkstančių, kuriuos esu išlošęs internetu.
Tokia mano gyvenimo istorija. Su laiminga pabaiga. Jei esate prisiekęs lošėjas, žinokite, kad laimingą pabaigą galite susikurti patys. Ir nebūtina atsisakyti savo aistros…