12 centų už kilovatvalandę laikai baigėsi. Elektros tiekimo rinka yra liberalizuota, o tai reiškia, kad sujaukti visi popieriai, o galutinis vartotojas nebežino, kuriuo elektros tiekėju tikėti, o kuriuo ne. Bet tokia jau ta demokratijos kaina. Kartais ji būna didesnė, o kartais – mažesnė. Šiame straipsnyje pasistengsime atkreipti dėmesį į tai, nuo ko iš tikrųjų priklauso elektros kaina.

Įsivaizduokite elektrą kaip vandens telkinį. Labiausiai artimas atitikmuo – kanalas. Tai dirbtinė upė su tekančiu vandeniu. Pagal Lietuvos įstatymus, resursai, esantys 30 cm po žeme ir giliau priklauso valstybei. Viršus – jau privati nuosavybė. Su elektra irgi panašiai – dalis elektros tiekimo priklauso nuo valstybės, o kita dalis – nuo privačių tiekėjų.

Reguliuojamoji ir nereguliuojamoji dalis

Elektros energija yra valstybinės reikšmės objektas, todėl visiškai natūralu, kad valstybė dalyvauja jos valdyme ir kainų nustatyme. Valstybė užsitikrino 55 proc. kainų kontroliavimą, o likusius 45 atidavė privatiems tiekėjams. Valstybė Energetikos ministro įsakymu kiekvienais metais patvirtina, kokį pelną gali gauti už elektros tiekimą. Tai apie 5-9 proc. pelno marža. Tai reiškia, kad valstybės arba su ja susijusios įmonės už elektrą gali uždirbti daugiausiai 5-9 procentus. Kai apyvartos siekia 10 milijardų eurų, 5-7 procentai yra milžiniška suma. Dėl to valstybė iš elektros energetikos uždirba gana nemažai, jau nekalbant apie pridėtinį vertės mokestį PVM.

Liberalizavus elektros rinką, valstybė davė progą keliems tiekėjams užsidirbti jų per daug nereguliuodama. Štai čia ir prasideda įdomioji dalis.

Elektros kaina susideda iš pastovios ir kintančios kainos

Verslo klientai už elektrą moka dvi sąskaitas. Viena sąskaita yra mokama ESO – valstybiniam elektros tinklų valdytojui, o kita – privačiam tiekėjui, kuris rūpinasi, kad elektra būtų tiekiama reikalingais parametrais (įtampa, galia). Paprastiems gyventojams ši procedūra supaprastinta ir ESO skirti pinigai surenkami per tiekėjus. Pastovioji kainos dalis yra už elektros tinklų priežiūrą. Kintanti – už elektros tiekimą. Prisiminkime kanalą. Valstybė atsakinga už kanalo krantus ir jų sutvarkymą, o privatūs savininkai – už vandens paleidimą ir stiprią arba silpną srovę, švarų arba smirdintį vandenį 😉

Kodėl prabilome apie smirdintį vandenį? Tam yra priežastis…

Žalioji elektros energija

Kai kurie elektros tiekėjai siūlo galutiniams vartotojams pirkti žaliąją ir ne žaliąją elektros energiją. Žalioji yra pagaminta saulės elektrinių ir jų parkų, vėjo jėgainių, hidroelektrinių. Nežalioji pagaminta kūrenant mazutą ir kitą iškastinį kurą. Aišku, kad nežalioji teršia aplinką. Dėl to už žaliąją elektros energiją paprastai prašoma daugiau pinigų.

Apie chemiją ir milžiniškas gamyklas, gaminančias fotovoltinius skydus saulės elektrinėms, juos transportuojančius nekalbėsime, nes ta gamyba galimai jokios taršos neišskiria… Jau nekalbant apie tam tikrų žaliavų kasimą Afrikoje, kur naudojamas vaikų darbas – juk jiems šachtose nereikia taip lenktis, kaip suaugusiems nešiojant kobalto ar kitus pusiau kenksmingų metalų rūdos gabalus… Bet apie tai mes nekalbame.

Biržos pinklės

Kaip ir vanduo kanale, taip ir elektros energija yra surenkama iš kelių šaltinių. Mažais upeliais į kanalą plaukia lietaus vandenėlis – tai saulės elektrinių savininkų elektra, kurią sugeneruoja ant namų stogų sumontuoti saulės kolektoriai. Didesniais upeliai teka vėjo jėgainių ir hidroelektrinių energija, o visai rimtais kiekiais ateina didelių elektrinių elektra. Taip susidaro visa elektros srovė.

Kai savo srovės nepakanka, elektros reikia nusipirkti iš kaimynų. Tam atidaromas kitas kanalas, jis vadinamas „NordPol“ ir per jį paleidžiama srovė iš kitų šalių gamintojų. Kiek tas vanduo kainuoja? Vieną diena daug, kitą – mažai. Priklauso nuo to, ar kaimyninėse šalyse atostogos ir niekas nedirba, ar oras geras, ar vėtra nesulaužė kokių saulės elektrinių elementų, ar karas nevyksta kaimynystėje ir t.t. Elektros kaina yra reguliuojama biržos. Mūsų tiekėjai ima biržos kainą, sau pasiima 5 procentus ir tokią elektrą tiekia vartotojui. Viskas kompiuterizuota, todėl paskaičiuoti mėnesio elektros kainą – vieni juokai. Tik pažvelgus į sąskaitą nebūna juokinga, nes taip ir lieka neaišku, kodėl reikia tiek daug mokėti.

Fiksuota elektros kaina

Fiksuota elektros kaina yra saugus variantas gyventojui, bet rizikingas sprendimas tiekėjui. Jei žmogus pasirašo sutartį, kurioje nustatoma vienoda kaina 24 mėnesių laikotarpiui, visada kyla rizika, kad visą tą laiką biržoje kaina padidės ir teks žmogui tiekti elektrą į minusą. Nieko baisaus – pelnas bus iš kitų vartotojų. Tiekėjas savęs nuskriausti tikrai neketina, juk tai normalus pelno siekiantis verslas – ras būdų, kaip uždirbti.

Rinkdamiesi tiekėją, visada atsižvelkite į visus kainos elementus.